Artimųjų netektis

Žinom,kad labai skaudi tema. Bet gal esat
patyrę artimųjų netektį? Ką patartumėte
merginoms, kurioms reikia tai patirti?

Taip esu tai patyrusi. Kai buvau maža ir mama verkdavo numirus kam nors, niekada nesuprasdavau kodėl, bet kai pati patyriau.. Iš tiesų pats baisiausias jausmas. Visų pirma niekada nesu jautusi to ką jaučiau: jausmas , kad kažkas yra ne taip.
Buvau trečiokė tada ir kai brolis pasakė , kad grįžčiau namo niekas man nesakė kas nutiko, tik pasakė renkis. Nu ką pradėjau rengtis. Ir tada atsisėdus ant grindų verkiau, vėliau kai tėtis atėjo aš pati taip iš oro pasakiau ar močiutė numirė. Nu žodžiu verkiau LABAI daug. Verkiau namie,prie karsto, pasiėmusi nuotrauka, ar kai su draugėm kalbėdavom. Kas nežinot ką tai reiškia pasakyisu, kad žiaurus jausmas , kai leidžia žmogų į duobę, tada tu supranti, kad niekada jo nebepamatysi. Ir šiaip labai skaudu man buvo, nes su šita močiute mano vaikystė prabėgo, dažnai pas ją būdavau, labai ją mylėjau ir myliu. {aš jau verkiu.. truputį}. Žodžiu patart nieko negaliu, nes kiekvienas tai išgyvena skirtingai, bet linkiu, kad jūs artimiausiu laiku to nepatirtumėte. Branginkite šalia esančius žmones, sakykite jiems kaip juos mylite, nes patikėkite ilgai delsiant gali nebe pasakyti kokie jie tau brangūs.

kai mirė senelis. buvo labai didelė netektis ir labai gaila buvo. pamenu viską, kaip sunku buvo būt prie jo, ir žinot, kad niekada nebepakalbėsi su juo.

labai nuoširdūs žodžiai. o man AČIŪ DIEVUI(tfutfutfu į medį tris kartus) neteko
patirti artimųjų netekties. nelinkėčiau to net priešui.

teko patirti jau šį jausmą,todėl dabar begalo aš jo bijau
vasarą mirė mano dėdė,vienintelis dėdė,kurį turėjau. niekada jo neįvertinau kol netekau,nesupratau koks jis man brangus ir kaip jį myliu. sunkiausia buvo dėl mamos,tiesiog buvo skaudu į ją žiūrėti kaip jai sunku

mirė mano dėdė, skaudu buvo, nes mano močiutei ir seneliui teko išgyventi savo sūnaus netektį, mamai, dėdei (kur mirė dėdės broliui dvyniui) ir tetai savo brolio, ir buvo labiausia gaila, kad jis buvo labai jaunas, o kariuomenėje pasigavo tuberkuliozę.
Toliau netekau senelio...Buvo labai gaila, nes jis man buvo labai labai labai artimas, jis visada papasakodavo kokių įdomių istroijų, buvo labai išsilavinęs taigi pusė mano žinių- gautos iš jo. Taip pat man labai patikdavo būti muzikos konservatorijoje pas jį, groti įv. instrumentais ir panašiai.
Ir šiaip jeigu jau prakalbau, tai seneliu ir dėde labai didžiuojuosi iš jų daug ko išmokau.Iš senelio: istorijos, daug ko apie muzikos instrumentus, šiaip sunku išvardinti, nes laaabai duag žinių gavau iš jo.
O jeigu ne dėdė kažin ar dabar taip domėčiausi teatru, nes būtent jis man papasakojo apie teatro,kino, muzikos žandrus ir panašiai.

Taip, esu tai patyrusi.. ir patyriau dar šiais metais, netekau savo draugo-klasioko. Tai buvo taip skaudu, aš to niekaip negalėjau suprasti, ir vis galvojau kad jis tuoj įžengs į klasę ir pradės juoktis.. Bet taip nenutiko, tai buvo labai, labai sunku, niekam niekam nelinkėčiau to patirti.tai sužinojau atėjusi į mokyklą, tai buvo toks didelis šokas, visi klasiokai verkė, ir pačiai buvo sulaikyti ašaras, visą ašarų ežerą užsisklendusį manyje.. tad merginos, branginkite šalia esančius artimuosius.

na sakykim as esu bejausmis zmogus istikro:}
gal del to kad manes niekas nestebina;}
per siiuos metus palaidojau senele (tewo motina) seneli(mamos tewa) ir kita senele (tos numirusios seneles sese) . na bet. ka znaw. per visas laidotuves juokiaus, tik per senelio nelabai ;} nes jo trumpos buwo, labai grazios ;}} nuoskauda laikau savyje. per jo laidotuves galejau verkti, nes su jou prabego vaikyste;} beeeet. neleidziu sau to daryt;}} zodziu. na, kai jis mire buwau pas ji namie ir man pati mirtis labiau primena toki prikolu, nes visas laidotuves prisiminus visur juokiaus, nes visur mane brolis juokino ir seip ju megstu ;}
na pazystama siais metais nusizude, beeet. velgi. na nepakeisiu as visko, o mano asaros niekam nereikalingos ir nepades. so...
kazkaip nesukrecia perdaugiausiai tokie dalykai ;}

netekau prosenelio, prosenelės. ačiū dievui, daugiau nieko, todėl labai džiaugiuosi.

kai mirė prosenelis, buvau šešerių. verkiau, pamenu, nes su juo vienam bute gyvenau, su juo užaugau. bet jau nuo mano gimimo jis sunkiai sirgo - alzheimeris. todėl sunku buvo matyt, kaip jis vis labiau degraduoja, o per laidotuves dar ir nuotrauką priešais karstą nešiau šalia kunigo, bet pamenu beveik neverkiau, nes tada dar nesupratau, kad jo nebematysiu. pamenu, kaip močiutei buvo skaudu, visgi jos tėtis mirė.

kai mirė prosenelė, buvau vienuolikos ar dešimties. nėjau į laidotuves, o ir neverkiau. kodėl? nes nebendravau beveik su ja, šiaip nelabai ją mėgau. tiesiog prie jos nelabai augau, nelabai ir skaudu buvo.