debesų autobusas. pasiklydę laike.

tai yra banaliai banali banalybė apie turtingą ir išpaikusią mergaitę. kas nemėgsta saldžių banalybių - neskaityti. tai tik mano hobis prieš miegą. lėkštas ir labai banalus hobis. todėl iš anksto ir perspėju. [Gee skaityti kaip Džy].

Dar vienas vakaras, praleistas sėdint ant palangės ir stebint ryškias žvaigždes vasaros danguje. Perbėgomis vis pažvelgiu į knygą, kuri prie mano sužeistų kojų maldauja būti skaitoma. Karšta arbata vis dar garuoja, o daugiabučių languose po vieną gęsta šviesos. Tikriausiai jau pakankamai vėlu, bet dabartinio pasaulio laikas manęs nedomi – aš grimstu į gilias svajones. Štai risnoja didelis grakštus žirgas, o ant jo – visas mano pasaulis. Ant žirgo nugaros, pačiame viduryje, sėdi Jis. Aš sėdžiu ir akimis atsargiai seku Jo veiksmus. Jis vis arčiau ir arčiau manęs joja ant savojo žirgo, o aš tarsi matau savo pasaulį, lekiantį pro šalį. Mano akys jau beveik užsimerkia ir štai paskutinis atodūsis prieš nugrimstant į saldų miegą. Dar matau, kaip Jis ištiesia man ranką ir bandau ją pasiekti, bet mano mobilusis negailestingai suskamba ir pramerkusi akis matau ekrane Jo vardą.
- Myliu Tave, mažut, - išgirstu ir pajuntu, kaip pasiekiu Jo ranką.
- Aš ir Tave, mažiuk, - sušnibždu ir nusišypsau.

Pirmas

Sveiki! Aš esu Jurga. Na gerai, gerai, oficialiai – Jurgita, bet šio vardo aš nekenčiu, todėl visi mane vadina paprasčiausiai Jurga. Man penkiolika. Pats siaubingiausias amžius, tikriausiai todėl, kad nemėgstu šio skaičiaus. Gyvenu didmiestyje, esu miesto mergiotė, kuriai rūpi tik pinigai ir jos vaikinas. Taip taip, jau tikriausiai iš pat pradžių supratote, kad jį turiu. Tai Artūras, septyniolikos. Mes jau pusę metų kartu, paslapčia. Kodėl? O todėl, kad mano tėvai – žmonės inteligentai, jie neleidžia man šlaistytis gatvėmis, draugauti su vaikinais ir, žinoma, vartoti alkoholį ar kvaišalus. Bet nejaugi aš nebūčiau Jurga, jeigu neklausyčiau jų ir „švelniai“ pažeidinėčiau taisykles? Taigi, kartais parūkau, nors Artūrui tai ne itin patinka. Mano berniukas leidžia man tik retkarčiais vartoti alkoholinius gėrimus ir pasišlaistyti gatvėmis su savo gauja. Taip, gerai perskaitėte, aš paminėjau gaują. Turiu savo gaują, kurią sudaro aštuonios merginos ir devyni vaikinukai bei aš. Artūras taip pat mano gaujos narys, taip ir susipažinome. Aš, Jurga, esu gaujos „WindChilds“ lyderė. WindChilds – vėjo vaikai. Kiekvienas mano gaujoje turi savo gaujos vardą ir tarpusavyje mes naudojame tik juos. Pati esu aktyvi, bet didelė tinginė. Nemėgstu mokyklos, o dar labiau – mokytojų. Niekada su jais nesutariau, ir taip jau devyni metai.
Šiandien ėjau gatve susikibusi rankomis su Artūru.
- Gee,- kreipėsi jis į mane gaujos vardu.
- Na?- paklausiau ramiai.
- Gal nori išgerti?
Ir mes ištuštinome po skardinę lengvo sidro. Galvojau, kaip man gera būti su juo, bet pažvelgusi į telefoną supratau, kad man jau laikas. Kadangi Artūras gaujoje vadinosi Deby, taip į jį ir kreipiausi.
- Deby, man jau laikas. Turiu eiti, nes kitaip tėvukai mane pakas. Myliu tave.
Pabučiavau jį atsisveikinimui ir nusliūkinau namo.

- Kur buvai? Pažiūrėk į laikrodį, Jurgita!- vos įėjus ėmė šaukti mama.
Ji buvo aukšta moteriškė, visada tvarkingai atrodanti, naudojanti gerą krūvą gerų firmų makiažo, besirengianti garsiausių dizainerių drabužiais ir dažnai vadinama Mis Matilda. Jos plaukai visada buvo surišti į kietą kuodą, o lūpos – ryškiai raudonos ir kietai suspaustos.
- Mama, juk buvau pas Gabrielę, mes mokėmės matematikos, kaip kiekvieną vakarą, - pasiteisindama tariau ir nusimečiau savo lengvą striukę.
Mama ramiu žvilgsniu nužvelgė mane ir jau žiojosi kažką sakyti, bet nutylėjo.
- Vakarienė ant stalo, - ištarė ir dingo už svetainės durų.
- Ačiū, nevalgysiu.
Užsidariau savo prabangiame kambaryje ir dribau į lovą. Mano radija burbuliavo ir leido keistus garsus, tikriausiai negaudo bangų, pamaniau, bet labai tingėjau pasikelti, todėl nekreipiau į ją dėmesio. Kai į kambario duris kažkas pasibeldė, tesugebėjau sumurmėti „prašau“. Į kambarį įėjo tėtis – taip pat aukštaūgis, kaip ir mama, tamsių plaukų ir beprotiškai mandagus. Iš manęs jis reikalauja geriausio ir tikisi, kad mokslus krimsiu kaip vaisius, kurie yra mano silpnybė.
- Jurgita, būk tokia gera ir pavalgyk. Paskutinį kartą paprašėme, - tarė jis.
- Pažiūrėk į mane! Stora it karvė, o jūs dar norite, kad iš viso nutukčiau?
Aš burbuliavau, o tėtis priėjęs atsisėdo ant lovos.
- Mieloji, negadink mamai nervų. Ji tenori, kad būtum laiminga ir visko turėtum. Ar galėtum paprasčiausiai suvalgyti porą kąsnelių, o kitus greitai ir nematomai pašalinti? Būtum nuostabi.
Aš linktelėjau galva ir atsikėliau iš savo sujauktos lovos. Nulipau laiptais į virtuvę ir pamačiau lėkštę braškių. O taip, nudžiugau ir greitai ją ištuštinau. Padėjusi lėkštę į indaplovę aš grįžau į savo kambarį ir kritusi į lovą paėmiau savo telefoną. Parašiau Artūrui sms žinutę ir užmigau.

Antras

Ryte atsikėliau kaip visada, pusę aštuonių. Kadangi pamokos visada prasidėdavo pusę devynių, aš turėdavau visą valandą pasiruošti. Tad greitai šokau iš lovos ir apsirengiau naują suknelę. Jau vasaros pradžia, birželis. Visą šį mėnesį dar turėsiu vilktis į mokyklą ir stumti laiką. Vonioje užtrukau šiek tiek trumpiau nei visada, nes sesuo dar miegojo, o brolio jau kažin kiek laiko nebuvo. Ak, aš jų dar nepaminėjau? Koks užmaršumas! Turiu jaunesnę sesę Gretą, kuriai dabar dešimt. Ji mažo ūgio šviesiaplaukė, visai kaip aš, blondinė. Ji nekenčia savo plaukų spalvos ir nori tamsių, tokių, kaip tėčio, o aš savo plaukus dievinu. Greta visada nešioja mamos perkamus drabužius ir rengiasi taip, kaip ji liepia. Taip pat turiu vyresnį brolį, kurį beprotiškai dievinu. Anksčiau mes pešdavomės kaip šuo su kate, o dabar sutariame puikiai. Jis – krepšinio mėgėjas, puikiai sutaria su Artūru ir slepia mūsų draugystę nuo tėvų. Mano brolis – Gediminas, bet draugai jį vadina Gedu. Gedui – septyniolika, trūksta vos metų iki pilnametystės. Ką gi, gana apie mano šeimą. Taigi, greitai pavalgiau ir išlėkiau į mokyklą. Tai buvo ponios Goldburg mergaičių internatas. Taip taip, internatas, į kurį aš kasdien privalau eiti. Visada taip norisi nusukti į kitą pusę, bet tada mama mane tikrai pakastų. Taigi žingsniuoju į savąjį pragarą, o vos pravėrusi jo duris – susigūžiu. Mažos kvailos mergaitės laksto koridoriais ir nė nesupranta, koks sunkus gyvenimas yra penkiolikos. Jas aprengia mamos, sušukuoja mamos ir joms, galiausiai, nereikia rūpintis savo „inteligentišku“ elgesiu ar spręsti problemų dėl vaikinų. Dėkui Dievui, kad turime bent tarnaitę ir manęs nekamuoja kambarių tvarkymas ir kiti kvaili buities darbai. Iš lėto įžengiu į klasę ir pajuntu šiltą apkabinimą – ir vėl vaikinukai mūsų mokykloje, pagalvoju. Ir pakėlusi galvą matau, kad nesuklydau – Tomas stovi mane apkabinęs, o aš puikiai žinau, kad seniai jam patikau.
- Sveika, - galiausiai ištaria jis.
- Labas, labas, - šypsena atsakau aš ir ištrūkstu iš jo glėbio. Man atskrenda oro bučinys ir parodau, kad jį sugaunu.
- Ir kaip gi rytas šiai nuostabiai panelei? – pasiteirauja Gytis, bet mano veidas pasidaro rūškanas, nes šio tipo aš nekenčiu, o Tomas tai pamatęs stumteli Gytį šalin.
Padėkoju Tomui šypsena ir matau, kaip vaikinai greitai išbėga iš mūsų mokyklos dar nenuskambėjus skambučiui – kitaip jiems būtų kapai. Pagaliau pasiekiu savo suolą, jau antrus metus sėdžiu su didžiąja klasės moksliuke Gintare.
- Laaaaaabas, - kaip ožka numykia ji.
Aš tik metu jai pašaipų žvilgsnį ir nulekiu prie Sandros.
- Sveika, Trim, - pasveikinu ją gaujos vardu.
Taip taip, Sandra viena kiečiausių mano gaujos mergiočių – visada gausi žolės ar extasy. Ji mane taip pat šiltai pasveikina ir suskamba šūdinas skambutis. Mes patraukiame į informacinių technologijų kabinetą. Įėjusi vidun sėdu prie vieno iš kompiuterių klasės gale. Į mane atsisuka panelė Rid ir piktu tonu pasiteirauja:
- Kur jūsų mandagumas, panele J?
Visi mokytojai mane vadina panele J, nes aš nekenčiu nei savo vardo, nei savo pavardės. Nejaugi gražiai skamba Jurgita Jamble? Šlykštu!
- Mano mandagumas toliausiame mano kambario stalčiuje, - atsakau visai ramiai.
Klasėje pasigirsta juokas, o mokytoja piktai nužvelgusi mane pradeda pamoką. Įsijungiu tą beviltiškai beprasmišką daiktą – kompiuterį. Kaip žmonės gali naudotis pokalbių svetainėmis ar tokiomis programomis, kaip „skype“, kad susirastų draugų? Beviltiška. Visą pamoką prasėdžiu galvodama apie vakarą ir visiškai negirdžiu, ką kalba mokytoja. Ji pastebi, kad nesiklausau.
- Panele J, kiek gi aš minėjau problemų internete ir kuri jų svarbiausia? – pasiteirauja ji.
- Čia man? – paklausiu suglumusi.
- Mandagiau! – suspiegia ji, bet galiausiai nusiramina. – Taip, mieloji J.
- O kam jūs klausiat? Jei jau pati minėjot, pati ir žinot, - burbteliu.
- Mačiau, kad jūs, panele J, manęs visai nesiklausote, todėl ir klausiu.
- Jei jau matėte, tai kam dar klausti? Faktas, kad aš nežinosiu.
Atsidūstu ir patogiau įsitaisau kėdėje. Nuskamba skambutis ir mokytoja Rid mus paleidžia į mano pažymių knygelę įrašiusi „Jurgita nesidomi pamokos medžiaga“. Manęs tai nė kiek nejaudina, todėl visai rami grįžtu į klasę.
- Kokia kita pamoka? – pasiteirauju Gintarės, bet pamatau ją rymančią prie lietuvių kalbos knygos ir sudejuoju.
O ne, lietuvių – pirma mintis, šovusi į galvą. Ir tada man tarsi širdis šoka į kulnus. Eilėraštis! Juk reikėjo išmokti kažkokį eilėraštį! Mokytoja greitai įeina į klasę ir nužvelgia mus. Mano nepaklusnūs plaukai išslysta iš plaukų segtuko ir jis garsiai dunksteli į žemę. Palieku jį ramybėje ir atsisėdu į vietą. Mokytoja atsiverčia dienyną ir ramiu tonu taria:
- Pirmoji panelė Jamble.
Atsistoju iš vietos, pasikeliu segtuką ir nuleidžiu galvą į žemę.
- Neišmokau, - tarsteliu.
- Du! – suklykia ji ir nenori nieko girdėti apie kitą pamoką ar tėvų raštelį.
Per trečiąją pamoką matematikė išdalina kontrolinius, o mano lapelis visiškai raudonas. Jo kampe puikuojasi didelis ketvertas. Bent jau patenkinamas – pamanau ir suglamžiusi išmetu jį į pirmą pasitaikiusią šiukšlinę. Anglų kalboje sugebu tik supykdyti poną Gamblą, o per muziką – maigyti telefoną ir už tai užsidirbti dar vieną pastabą. Iš paskutinės pamokos – geografijos – išeinu, nes nebeišlaikau mokytojų spaudimo ir negaliu atsisakyti superiniam Sandros pasiūlymui – žolytės dūmui. Namo grįžtu apie trečią per piet, kai pamokos turėjo baigtis maždaug antrą. Namuose nesitikiu nieko rasti, nes Gretą mačiau lauke, tėvai dirba, o Gedas grįš tik šiandien vakare iš Ispanijos. Kišu raktą į duris, bet to neprireikia – jos atsidaro pačios. Koridoriaus viduryje stovi ypatingai pikta mama.
- Pastaba iš informatikos? Dvejetas iš lietuvių? Keturi iš matematikos? Perpykęs anglų kalbos mokytojas? Pastaba iš muzikos? Ir pabėgimas iš geografijos? Ką tu sau galvoji?
Tai buvo pirmi jos žodžiai.
- Gyvenu kaip noriu, - sumurmu ir nulekiu į savo kambarį.
Išgirstu, kaip ji paskiria man tris dienas namų arešto. Šypteliu, nes yra buvę ir baisiau. Parašau Artūrui, kad tris dienas turėsiu pasėdėti namie ir kad labai jo pasiilgsiu. Kadangi jis protingas, supranta mane ir pernelyg nepyksta. Pasileidžiu garsią muziką ir užsidegu daug žvakių bei smilkalų. Tai mane ramina. Visą vakarą ignoruoju mamą, kol išgirstu skambutį į duris.